Kaip mes kalbame su vaikais apie jų kūną – formuoja jų požiūrį į save, savo sveikatą, intymumą ir saugumą. Kai kalba pasisuka apie lytinius organus, daugelis tėvų vis dar jaučiasi nejaukiai – vietoje žodžių „vulva“, „makštis“, „varpa“ ar „sėklidės“ renkasi mažybinius ar išgalvotus žodžius: „putytė“, „dziundzė“, „pupa“, „cypukas“, „skylutė“, „rožytė“, „katytė“, „peliukas“, „pimpaliukas“, „dzingaliukas“, „dešrelė“, „geniukas“, „ten apačioj“. Tačiau toks pasirinkimas gali turėti rimtų pasekmių – tiek vaikystėje, tiek suaugus.
Kartu su sekso ir intymumo mentore Milda, seksologijos konsultante ir edukacijos bei malonumo platformos „Noriu dar“ bendraįkūrėja, aptariame, kodėl verta nuo pat pradžių vadinti kūno vietas tikrais vardais, kaip tai susiję su vaiko saugumu, sveika saviverte, o vėliau – su gebėjimu kurti atvirus ir sveikus santykius.
Kodėl svarbu vadinti lytinius organus tikrais – anatominiais – pavadinimais?
Kai kalbame apie vaikų kūno pažinimą, vienas svarbiausių dalykų yra tikrų – anatominių – pavadinimų vartojimas. Tai nereiškia, kad su vaikais turime kalbėti moksliškai, bet svarbu aiškiai pasakyti: yra akys, rankos, kojos, vulva, makštis, varpa ar sėklidės.
Lygiai taip pat, kaip nesugalvojame pravardžių alkūnei, neturėtume jų kurti ir lytiniams organams. Tikri žodžiai suteikia vaikui aiškumo, išsklaido paslapties šydą ir padeda suprasti, kad visi kūno organai yra vienodai svarbūs ir verti pagarbos. Vaikas turi žinoti: kūne nėra „blogų“ vietų, kurių reikėtų gėdytis.
Ką vaikui reiškia tikslių kūno dalių pavadinimų žinojimas? Kaip tai susiję su savęs pažinimu ir saugumu?
Vaikui žinojimas, kaip vadinasi jo kūno dalys, reiškia daugiau nei tik žodžius. Tai suteikia supratimą ir saugumo jausmą – jei skauda, jis gali aiškiai pasakyti, kur skauda, jei kažkas liečia – gali tiksliai įvardyti kur.
Kai naudojami mažybiniai ar išgalvoti žodžiai – „putytė“, „peliukas“, „ten apačioj“ – net suaugusiesiems kartais neaišku, ką vaikas nori pasakyti.
Tikri žodžiai tampa gynybos priemone prieš galimą seksualinę prievartą: vaikas, mokantis įvardyti savo kūno dalis, gali aiškiai papasakoti, kas įvyko – be dviprasmybių, nutylėjimų ar gėdos. Tai svarbi jo asmeninio saugumo dalis.
Nuo kokio amžiaus reikėtų pradėti mokyti vaiką tikrų pavadinimų – vulva, makštis, varpa ir kt.?
Tiesą sakant – nuo pat pradžių, kai mokome vaiką, kur yra nosis ar ausis, tuo pačiu galime įvardyti ir vulvą ar varpą. Nėra jokios priežasties šių kūno dalių išskirti ar laikyti „nepatogiomis“.
Jei suaugęs žmogus išgirsta mažylį sakant „čia mano vulva“ ar „čia mano varpa“ ir pasijunta nepatogiai, tai nėra apie vaiką. Tai signalas apie mūsų pačių gėdą, kurią atsinešame iš savo patirčių ir auklėjimo.
Kaip paprastai paaiškinti vaikui, kas yra vulva, makštis, varpa ir pan.?
Kalbant su mažais vaikais, nebūtina leistis į sudėtingus paaiškinimus. Visiškai pakanka paprastų sakinių:
„Vulva – tai mergaičių lytiniai organai iš išorės. Čia yra vieta, pro kurią šlapiniesi.“
„Makštis yra viduje – jos iš išorės nematai.“
„Varpa – berniukų lytinis organas. Per ją jie šlapinasi.“
„Sėklidės yra po varpa – jose gaminasi sėkla, iš kurios, kai berniukas užaugs, galės atsirasti vaikai.“
Augant, galima po truputį pridėti daugiau informacijos apie lytines lūpas, klitorį, mėnesines, gimdymą ir kitas funkcijas – pagal vaiko amžių ir klausimus.
Kokias pasekmes pastebite pas suaugusius, kurie buvo mokomi „apie tai nekalbėti“?
Deja, daugelis suaugusiųjų nuo vaikystės buvo išmokyti, kad apie kūną kalbėti – gėda. Juos lydėjo žodžiai kaip „ten apačioj“, „nešvaru“, „negražu“.
Pasekmės išryškėja vėliau: sunku aiškiai pasakyti gydytojui, kur skauda; gėda kalbėtis su partneriu apie savo poreikius; nepatogu paprašyti, kas patinka ar kas netinka lovoje.
Moterys neretai gėdijasi savo vulvos, bijo nusirengti, neleidžia savęs liesti, negali net ištarti žodžio „makštis“. Vyrai taip pat dažnai tyli apie erekcijos ar vaisingumo sunkumus, nes „apie tokius dalykus nekalbama“. Galiausiai abiems pusėms tai tampa barjeru sveikiems, maloniems ir atviriems santykiams.
Kaip tai paveikia vyrų ir moterų santykį su savo kūnu, intymumu, seksualumu?
Kai kūnas nuo vaikystės apipinamas gėda, suaugus žmogus pradeda jaustis tarsi kūnas jam ar jai būtų svetimas ar „netinkamas“.
Intymumo metu daugiau galvojama apie tai, kaip atrodai ar ką pagalvos partneris, o ne apie savo jausmus ir malonumą. Sunku paprašyti to, ko nori, pasakyti, kas nepatinka. Seksualumas tampa pareiga, o ne malonumu.
Tyla, gėda ir baimė pakeičia atvirumą ir artumą. O juk sveiki santykiai prasideda nuo pasitikėjimo savo kūnu ir balsu.
* * *
Vadindami kūno dalis tikrais vardais nuo pat mažens, mes padedame vaikams ne tik pažinti savo kūną, bet ir kurti pagrindą savivertei, saugumui, atvirumui bei sveikiems santykiams su savimi ir kitais. Tai – ne apie „per anksti“ ar „per drąsiai“. Tai – apie pagarbą, aiškumą ir pasitikėjimą.
Kuo anksčiau atsisakysime mažybinių, gėdą kuriančių žodžių, tuo daugiau vietos paliksime drąsiai, sąmoningai ir maloniai intymumo kultūrai.
