Vos gimus kūdikiui, dauguma žmonių klausia, kaip jaučiasi mažylis. Tačiau kur kas rečiau kas nors paklausia, kaip jaučiasi mama.
Nors visuomenėje motinystė dažnai vaizduojama kaip kupina džiaugsmo ir meilės, realybėje pirmosios savaitės po gimdymo gali būti labai įvairios. Vieną akimirką moteris gali jaustis laiminga, o kitą – verkti be aiškios priežasties. Ji gali būti dėkinga už kūdikį ir kartu ilgėtis savo ankstesnio gyvenimo. Gali jaustis mylinti savo vaiką, tačiau tuo pačiu būti pavargusi tiek, kad nebenorėtų nieko matyti ar girdėti.
Ar tai normalu?
Apie emocinį laikotarpį po gimdymo kalbamės su akušere, tarptautine eksperte, mokslininke ir lektore Alina Liepinaitiene.
Kas yra „baby blues“?
„Baby blues“ – tai trumpalaikė emocinių svyravimų būsena, kuri dažniausiai pasireiškia per pirmąsias 2–5 dienas po gimdymo.
Moteris gali tapti jautresnė, verksmingesnė, greičiau susierzinti, jausti nerimą ar emocinį nestabilumą.
Dažniausiai šie simptomai būna lengvi arba vidutinio stiprumo ir netrukdo rūpintis kūdikiu.
Pagrindinės priežastys yra staigūs hormonų pokyčiai, miego trūkumas, fizinis nuovargis ir didžiuliai gyvenimo pokyčiai, kurie įvyksta vos per kelias dienas.
Svarbiausia žinoti, kad „baby blues“ dažniausiai praeina savaime per kelias dienas arba iki dviejų savaičių po gimdymo.
Kada „baby blues“ gali būti daugiau nei laikinas emocinis jautrumas?
Nors emocijų svyravimai pirmosiomis savaitėmis yra dažni, svarbu stebėti jų trukmę ir intensyvumą.
Jeigu liūdesys, nerimas ar emocinis sunkumas nepraeina ilgiau nei dvi savaites, stiprėja arba pradeda trukdyti kasdieniam gyvenimui, verta pasitarti su specialistu.
Kartais tai gali būti vieni pirmųjų pogimdyvinės depresijos požymių.
Kas yra pogimdyvinė depresija?
Pogimdyvinė depresija yra rimtesnė būklė nei „baby blues“.
Ji gali prasidėti bet kuriuo metu per pirmuosius 12 mėnesių po gimdymo ir reikšmingai paveikti moters savijautą, santykius bei gebėjimą rūpintis savimi ir kūdikiu.
Tai nėra silpnumas ar nesugebėjimas būti mama. Tai sveikatos būklė, kuriai gali būti reikalinga profesionali pagalba ir gydymas.
Pogimdyvinė depresija gali būti gydoma psichoterapija, socialiniu palaikymu, o kai kuriais atvejais ir medikamentais.
Kokie yra dažniausi pogimdyvinės depresijos požymiai?
Pogimdyvinė depresija gali pasireikšti įvairiai.
Dažniausi požymiai:
- nuolatinis liūdesys;
- beviltiškumo jausmas;
- emocinė tuštuma;
- susidomėjimo mėgstama veikla praradimas;
- didelis nuovargis ir energijos stoka;
- miego sutrikimai, nesusiję vien su kūdikio priežiūra;
- apetito pokyčiai;
- sunkumai susikaupti;
- kaltės jausmas;
- menkavertiškumo jausmas;
- didelis nerimas;
- panikos priepuoliai;
- sunkumai kuriant emocinį ryšį su kūdikiu;
- atsitraukimas nuo artimųjų.
Kai kurioms moterims pasireiškia ir fiziniai simptomai – galvos skausmai, virškinimo sutrikimai ar kiti negalavimai, kurių nepavyksta paaiškinti kitomis medicininėmis priežastimis.
Ar normalu po gimdymo jaustis „ne savimi“?
Taip, tai labai dažna patirtis. Po gimdymo daugelis moterų sako, kad jaučiasi kitaip nei anksčiau. Kai kurios jaučiasi pasimetusios, jautresnės, labiau nerimaujančios ar emociškai pažeidžiamos.
Tai gali būti susiję su hormonų pokyčiais, miego trūkumu, fiziniu nuovargiu ir nauju gyvenimo etapu.
Tačiau svarbu stebėti, kiek ilgai ši būsena trunka. Jeigu savijauta blogėja, tampa sunku pasirūpinti savimi ar kūdikiu, atsiranda stiprus liūdesys, kaltės jausmas ar nuolatinis nerimas, reikėtų ieškoti pagalbos.
Apie ką moterys po gimdymo dažniausiai bijo kalbėti?
Nemažai moterų po gimdymo išgyvena jausmus ir pokyčius, apie kuriuos kalbėti vis dar nedrąsu.
Viena dažniausių temų – sumažėjęs lytinis potraukis ir baimė dėl intymaus gyvenimo.
Taip pat moterys dažnai gėdijasi kalbėti apie:
- šlapimo nelaikymą;
- dujų nelaikymą;
- kūno pokyčius;
- nuolatinį išsekimą;
- emocinį atitolimą nuo partnerio;
- sunkumus žindant;
- kaltės jausmą;
- vienišumą;
- nerimą dėl grįžimo į darbą;
- tapatybės pokyčius.
Kai kurios moterys išsigąsta ir įkyrių minčių apie kūdikį. Nors apie tai kalbama retai, nepageidaujamos įkyrios mintys po gimdymo nėra neįprastos ir savaime nereiškia, kad moteris nori jas įgyvendinti.
Vis dėlto jų nereikėtų slėpti. Jei tokios mintys dažnos, kelia stiprų nerimą, trukdo rūpintis kūdikiu arba kyla baimė, kad galite pagal jas pasielgti, svarbu kuo greičiau pasikalbėti su specialistu.
Kaip partneriai ir artimieji gali padėti mamai?
Po gimdymo pagalba reikalinga ne tik kūdikiui, bet ir mamai.
Artimieji gali padėti labai praktiškais būdais:
- pasirūpinti maistu;
- sutvarkyti namus;
- prižiūrėti vyresnius vaikus;
- padėti keičiant sauskelnes;
- pabūti su kūdikiu, kad mama galėtų pailsėti;
- palydėti ar nuvežti pas gydytoją;
- padėti rasti profesionalią pagalbą dėl žindymo sunkumų.
Ne mažiau svarbi ir emocinė pagalba.
Kartais didžiausia parama yra ne patarimai, o gebėjimas išklausyti be vertinimo, nebandant iš karto taisyti situacijos ar įrodinėti, kad moteris turėtų jaustis kitaip.
Kada būtina kreiptis pagalbos nedelsiant?
Į specialistą reikėtų kreiptis kuo greičiau, jei:
- simptomai nepraeina ilgiau nei dvi savaites;
- savijauta blogėja;
- tampa sunku rūpintis savimi ar kūdikiu;
- atsiranda minčių apie žalą kūdikiui;
- kyla minčių apie savižudybę ar žalą sau.
Jeigu kyla reali grėsmė moters ar kūdikio saugumui, moteris yra labai sutrikusi, praranda ryšį su realybe, girdi ar mato tai, ko nemato kiti, pagalbos reikia ieškoti nedelsiant.
Tokiais atvejais nereikėtų laukti, kol „praeis savaime“.
Ką svarbiausia prisiminti kiekvienai mamai?
Po gimdymo moteris dažnai jaučia spaudimą būti stipria, susitvarkyti su viskuo ir greitai grįžti į įprastą gyvenimą. Tačiau po gimdymo nereikia būti supermoterimi.
Galima pavargti. Galima verkti. Galima jaustis pasimetusiai. Galima ir būtina prašyti pagalbos.
Po gimdymo gimsta ne tik kūdikis. Gimsta ir mama. O prisitaikyti prie naujo gyvenimo etapo reikia laiko, kantrybės ir daug švelnumo sau.
Taip pat skaitykite:
Pirmos savaitės po gimdymo: kas normalu, o kada sunerimti?
